Straipsniai

Apytikriai skaičiuojant, dvyliktoko aštuoniolikmečio – devyniolikmečio  tėvai artėja prie keturiasdešimtmečio arba perkopė jį. Vadinasi, ir tėvai, ir vaikai abitūros periodu artėja prie naujo amžiaus tarpsnio psichologinėje asmenybės raidoje. Jaunuoliai baigia paauglystės etapą, kartu su pilnametyste ateina asmeninės atsakomybės, savarankiškų sprendimų ir laisvės metai su visai naujomis užduotimis – įgyti profesiją, gauti darbą, pradėti  kurti šeimą ir pan. Taigi, galima sakyti, kad brandos egzaminai iš tiesų tą ir reiškia – vaikai  suauga ir tuoj išeis iš namų. Jų tėvai artėja arba jau pasiekė vidurinį amžių, kuris dažnai siejamas su terminu „vidurinio amžiaus krizė“- taip pat permainos, taip pat – nauji uždaviniai. Taigi, ir vaikai, ir tėvai – besivystančios kintančios individualybės,  jų raida vyksta drauge, paraleliškai.

Kas vyksta suaugusio žmogaus sieloje ir jo gyvenimo kelyje šiam tarpsnyje?
Kas jam  kelia nerimą, kokios permainos jį gąsdina? Kaip padėti sau, jeigu  „vidurinis amžius“ išgyvenamas sunkiai? Toliau rasite viduriniojo amžiaus tarpsnio ypatumų analizę , iš kurios lengvai suprasite, kaip vaduotis nuo tokių problemų bei  mokysitės atsirinkti -„ nerimauju dėl vaiko egzaminų ar tiesiog nerimauju“.

40 – 45 metų žmonės išgyvena fenomeną, susijusį su kritišku įvertinimu ir pervertinimu to, kas pasiekta gyvenime. Deja, dažnokai šis pervertinimas sukelia  negatyvias mintis – ” gyvenimas praėjo beprasmiškai, laikas jau prarastas”. Nenuostabu, kad dėl tokių minčių dominuojanti nuotaika yra depresine. K. Jungas laikė, kad kuo arčiau gyvenimo vidurys, tuo labiau žmogui atrodo, kad jo idealai bei elgesio principai yra teisingi. Tačiau labai dažnai socialinio įsitvirtinimo kaina tampa asmenybės vientisumo netekimas, hipertrofuotai išsivysto tik viena kuri nors jos pusė. Be to, daug kas bando per brandaus amžiaus slenkstį vestis ir jaunystę. O tai neįmanoma… Būtent dėl to tarp keturiasdešimtmečių padaugėja depresijų, neurotiškų sutrikimų, kurie ir byloja apie tai, jog prasidėjo krizė.

K.Jungo nuomone, krizės esmė yra žmogaus “susitikimas” su savo nesąmoninga vidine dalimi. Kad toks “susitikimas” būtų įmanomas, žmogus turi pereiti nuo siekio užsikariauti ir išplėsti gyvenimišką erdvę prie dėmesio koncentracijos į savo vidinį gyvenimą. Tuomet antroji gyvenimo pusė bus “teisinga” – ji tarnaus išminties kaupimui, ji bus kūrybos kulminacija, o nepavers gyvenimo neuroze ir nusivylimu. K.Jungas teigia, kad antroje gyvenimo pusėje žmogaus siela keičiasi iš esmės. Tačiau, kaip rašo K.Jungas, dauguma išsilavinusių ir protingų žmonių net nenutuokia apie dvasinių pokyčių galimybę ir pradeda antrąją gyvenimo pusę tam nepasiruošę.

Panaši ir B.Livechud’o teorija. Jis vadino 35 – 40 metų amžių kelio išsišakojimo vieta. Vienas jų – psichinės evoliucijos pratęsimas nežiūrint fizinės involiucijos. Kitas – psichinės ir fizinės involiucijos laipsniškas tęsinys. Todėl krizės finalu turi tapti žmogaus atsigręžimas į savo vidų, savo dvasinį vystymąsi, ir tuomet į sekantį amžiaus tarpsnį jis pereis intensyviai vystydamąsis bei augdamas asmenybiškai. Kitu atveju žmogus, ” įpusėjęs penktą dešimtį, tampa tragiška asmenybe, liūdinčia senų gerų laikų, jaučiantis grėsmę iš ateities”.

Didelę reikšmę vidurio amžiaus krizei teikė E.Eriksonas. 30 – 40 metų amžių jis pavadino “lemtingos ribos dešimtmečiu”. Pagrindine problema – fiziniu jėgų, gyvenimo energijos bei seksualinio patrauklumo mažėjimas. Šio amžiaus sulaukę žmonės paprastai suvokia, kad yra didelis skirtumas tarp svajonės ir jų realių pasiekimų. Jeigu dvidešimtmetis žmogus laikomas “daug žadančiu”, tai 40 metų yra laikas, kada išpildomi kažkada duoti pažadai. Sėkminga krizės baigtis pagal E.Eriksoną suteikia žmogui produktyvumo, generatyvumo formavimuisi. Žmogus siekia augti, rūpinasi sekančia karta, savo indėliu į Žemės gyvenimą. Jei to neįvyksta, formuojasi sąstingis, žmogus jaučia vidinę tuštumą, regresuoja.

M.Pek’as kalba apie liguistą perėjimą iš vienos vystymosi fazės į kitą. Liguistumas kyla dėl to, kad žmogui sunku atsisveikinti su ilgai branditomis idėjomis, įprastais darbo metodais bei įprastu požiūriu į pasaulį. Peko nuomone, daugumai žmonių labai sunku atsisakyti to, ką jie jau praaugo. Todėl jie laikosi įsitvėrę senų mąstymo ir elgesio stereotipų, tokiu būdu atsisakydami spręsti krizę. Pokyčių baimė apsunkina sėkmingą krizės išsisprendimą, arba padaro jį neįmanomu. Pasibaigus jaunystei ir prasidėjus brandai dauguma žmonių laiko, kad geriausia jau praeityje. O ateitis jiems rodosi kaip “didžiulė juoda skylė”, kuroje teks pragyventi minimum dvidešimt metų. Taip nusiteikusių žmonių nuomone, augimas ir vystymąsis baigiasi iki vidurinio amžiaus.

Jeigu jaunystė – tai viltys ir svajonės, tai vidurinis amžius – tai baimės ir sąstingis, susiję su sveikatos silpnėjimu ir savirealizacijos pabaiga. Fizinių jėgų ir patrauklumo sumažėjimas – viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria vidurinio amžiaus sulaukęs žmogus. Tie, kurie jaunystėje itin pasikliovė savo fiziniais duomenimis, viduriniame amžiuje gali įpulti į rimtą depresiją. Kitas svarbus klausimas – seksualumas. Viduriniame amžiuje keičiasi seksualiniai interesai, poreikiai ir galimybės. Daugybė žmonių stebisi, kad jaunystėje seksualumas vaidino tokį svarbų vaidmenį bendraujant. Norint sėkmingai sulaukti vidurinio amžiaus, reikės daug “emocinio lankstumo”. Tai yra sugebėjimas pakeisti savo emocinį indėlį į bendravimą su žmonėmis bei į įvairias veiklos sritis. Emocinis lankstumas reikalingas visais amžiaus tarpsniais, bet viduriniame amžiuje, ypač mirus tėvams, išaugus vaikams (ypač kai jie jau palieka namus), jis tampa itin svarbus.

Kitas lankstumo bruožas – “dvasinis lankstumas” – irgi labai svarbus. Brandaus amžiaus žmonės gali tapti labai rigidiški – rigidiški jų požiūriai bei veiksmai. Tokiu būdu šių žmonių protai ir sielos užsidaro naujovėms. Šį protinį uždarumą reiktų nugalėti, nes kitaip ji peraugs į nekantrumą arba fanatizmą. Be to, griežtos nuostatos veda prie dažnų klaidų, prie nemokėjimo kūrybiškai spręsti problemas ir priimti naujus sprendimus. Sėkmingas krizės išsprendimas priklauso nuo savo idėjų performulavimo, kurių pagrindas – daugiau realizmo. Sutuoktinis, vaikai, draugai įgyja didesnę reikšmę, o “AŠ” nebėra toks svarbus (egoistiškumo prasme). Vis dažniau tenkinamąsi tuo, kas yra, ir mažiau galvojama apie tai, ko niekda negalėsi turėti ar pasiekti.

Viduriniame amžiuje ir vyrai, ir moterys peržiūri savo tikslus. Moteris filosofiškai įvertina prisiimtas atsakomybes bei kaip jai pasisekė jas įgyvendinti. Ji mąsto apie tai, nes jaučia savyje fiziologinius pokyčius, pokyčius šeimos cikle ( ji tampa močiute, anyta, uošviene).

Vyrų gyvenime veikia irgi tie patys dėsniai: brandžiame amžiuje vyras turi pervertinti savo vietą gyvenime, kintančiose socialinėse – psichologinėse sąlygose . Jis turi rasti naują savojo “AŠ” potencialą, susitaikyti su mažėjančimis fizinėmis jėgomis.

Moterims pagrindinę vietą gyvenime užima šeima ir darbas, o vyrams – šalia šių dviejų sričių, svarbią reikšmę turi draugai ir visuomenė.