Kur dėti susikaupusį ir neapleidžiantį nerimą? Kas tie ekstremalai?
Kokia tikrosios gyvenimo rizikos mėgdžiojimo prasmė.
Žmonėms patinka žaisti. Suaugusiems. Ir visą laiką norisi “kažko daugiau”. Kodėl? Nes norime atbukinti savo nerimą. Ilgą laiką tradicinis nerimo įveikimo įsivaizdavimas ko gero buvo toks – ramiai sėdžiu, atsipalaidavęs, gal būt medituoju. Žodžiu, visiška ramybė, tyla.
Paskutiniais dešimtmečiais tai tapo itin aktualu, nes vis daugiau žmonių ėmė jausti nerimą – dėl įtempto darbo, meilės ir šilumos stygiaus, dėl ateities, dėl tarpusavio santykių, galų gale – milžiniško informacijos srauto. Ir žmonės atrado naują (seną?) būdą įveikinėti nerimą – pasirodo, nerimastį įveikti padeda stiprūs potyriai.
Kartais atsipalaiduoti galima įsitempiant.
Vis populiaresnis tampa ekstremalus sportas. Šuoliai su parašiutu, šuoliai su guma nuo bokšto, įvairios automobilių sporto šakos, jojimas, vandens sportas, riedučiai ir kt. Kasdieną gyvename kelis gyvenimus – visi jie kupini vilčių, planų, problemų. Nuo galvojimo apie tai – kaip ir ką išspręsti, ir ar pavyks išspręsti, tikrai įskausta galvą…tas galvojimas virsta “kramtoma guma”, kuria kramtai kramtai, išspjauti negali, ir nieko naujo nebeišmąstai..
Be to, kiekvienas sau keliame daug reikalavimų, o dar daugiau jų mums kelia aplinkiniai… Mus spaudžia ir “iš vidaus”, ir iš “išorės…
“Padangėje viskas kitaip.Ten rūpi tik viena. Oro slėgis netikėtai primena kūnui, kad pasipriešinimas yra geras būdas pajusti, jog žmogus gyvas. Pasipriešinimas mus stabdo, ir leidžia nuvokti save esant.” – taip apie šuolius su parašiutu rašo Finn Skarderud, norvegų psichiatras ir kultūrologas
Iš tiesų, kodėl stiprūs potyriai padeda atsipalaiduoti? Štai šoki ant žirgo, ir dingsta visos “pašalinės mintys” – tai yra būtent tos – apie darbą, apie problemas – keliančios nerimą. Lieka tik koncentracija į tai, ką darai – joji. Koncentruojiesi į žirgą, į savo kūną, turi išsilaikyti balne – tai irgi įtampa, bet visai kitokia.
“Tikriausiai, atlikdamas pirmąjį šuolį, išgyvenau laimingiausias savo gyvenimo sekundes. Ir manau, kad parašiuto kontroliavimas, nepaisant visiškai laisvo kryčio, yra mano apčiuopiamas susilietimas su visagalybe. Be to, buvo smagu”,- apie šuolį parašiutu rašo F.Skarderud.
Kas yra meditacija – tai yra koncentracija į kvėpavimą, į vieną mintį, į minčių nebuvimą. Ekstremalus sportas irgi reikalauja koncentracijos. Ir sukelia kitokį stresą – jei žiopsosi, gali ir pražūti. Užsienyje jau atsiradę ir naujos ekstremalių potyrių kūrimo formos – tarkime – “išlikimo” stovyklos – kada grupė žmonių iškeliauja į kalnus ar miškus, siekia išgyventi labai sunkiose gamtinėse sąlygose.
O tiems, kurie bijo, bet nori, jau sukurta nemažai kino filmų apie tokius “didvyrius”- tad galima atsipalaiduoti prie televizoriaus ekrano ir leisti bėgioti šiurpuliukams kūnu nepakylant iš vietos.
O beje, tas pas “Baras” – realybės šou, dabar vykstantis ir mūsuose – tai irgi “Išlikimo” stovykla….na,tik gyvybei pavojaus čia nėra…tačiau laisvės apribojimas sukelia taip pat ekstremalių išgyvenimų.
Ar tai geras būdas įveikti savo nerimastį?
Norvegas psichiatras , pats išbandęs įvairių ekstremalybių, vėliau rašė: “Palankiai žiūriu į tokias rizikos pratybas, į kurias pats buvau įsivėlęs. Tai suteikia potyrių, neįmanomų niekur kitur. Dažnai jie gana vertingi. Dažnai nepakankamai vertingi. Nepakankamai vertingi jie greičiausiai tada, kai žmogus bando ko nors prisipildyti. Žmogus pats ir duoda, ir ima. Tai į save nukreiptos pratybos uždarame gyvenimo rate. Šitaip begėdiškai tiksliai atveriama vienatvė. Šuolis parašiutu nėra pernelyg rizikingas. Jis tėra tikrosios gyvenimo rizikos mėgdžiojimas. Meilė, nuoširdumas ir kiti dalykai – štai tikroji rizika. Argi galima žygį plaustais lyginti su išsižadėjimu? Šuolį prisirišus guma ir nesulaukiamą mylimojo skambutį?”.
Išvada:
Tiesiog….meilės niekada nebūna perdaug…
p.s … Po keleto šuolių supranti, kad pirmo potyrio antrą kartą nepajusi….didžiausias ekstazės išgyvenimo priešas – pripratimas… “Iššokęs paskutinį kartą, visai linksmas ir patenkintas kybojau danguje. Staiga tartum priepuolis mane ištiko tulžinga vienatvė. Ką aš čia darau?”
- El. paštas: vilma.kuzmiene@gerabusena.net