TAI, KĄ GALVOJATE, NEIŠNYKS TOL, KOL GALVOSITE TAIP PAT
Visi turime psichologiškai jautrią vietą. Psichologinį Achilo kulną.
Pvz, yra žmonės, kurie nuolat bijo susirgti vėžiu arba kokia nors kita liga. Jie nuolat tikrinasi sveikatą, stebi ir siekia kontroliuto savo pojūčius kūne – tai vadinama hipochondrija.
Kita žmonių grupė – tai asmenybės, kurios nuolatos bijo “dėl pinigų”- kad praras nuosavybę, kad subankrutuos, kad neparduos paslaugos, kad verslo strateginiai sprendimai bus neteisigi- net nežinau, kaip vadinama nuolatinė baimė prarasti pinigus/turtus.
Yra vadinamos super mamos, kurios perdėtai rūpinasi vaikais: gamina vienam vaikui po tris patiekalus pietums- juk nežinia, ko pageidaus mažylis, ir visaip kitaip stengiasi, kad tik vaikas jaustųsi patenkintas.
Kiti nuolatos bijosi kritikos ir yra super kritiški patys sau- o kas, jeigu blogai atlikau darbą, o ką dabar apie mane pagalvos darbdavys/kolegos/tėvai/draugai, o jeigu manim nusivils.
Taigi, Achilo kulnų psichologijoje daugybė variantų.
Ir tokie mes buvome eilinę normalią dieną. Iki viruso pandemijos.
Pandemija, apėmusi visa pasaulį, yra stichinė nelaimė. Didžiulis stresas. Kuris psichologiškai gali labai skaudžiai įspirti mums į asmeniškai jautrią vietą. Tas spyris pasireiškia stipria paūmėjimo reakcija- užsiaktyvina mūsų įprastos baimės.
Dabar aiškiausiai pasireiškia dvi baimių grupės:
Ir taip dėl sveikatos įsitempę žmonės pasidaro dar labiau įsitempę ir nusigandę- gali padidėti baimės ( susirgti, mirties, baimė nesukontroliuot ligos, ir pan).
Ir taip dėl pajamų įsitempę žmonės pradeda dar labiau bijoti kad kritiškai pablogės finansinė jų padėtis.
Per šias tris dienas pastebėjau, kad dažniausiai žmogus išsako kurią nors vieną iš šių dviejų baimių, labai daug apie tai kalba, sakosi ištisai apie tai galvojantis ir jau neberandantis vietos.
Iki šiol tiesiog buvusi jautri psichologinė tema dabar tampa visa apimančia ir “suvalgo” sveiką protą, gebėjimą mąstyti blaiviai ir ramiai, neleidžiai matyt platesniu kampu. Išauga nerimas, baimė, atsiranda desperatiški veiksmai, po to ir depresinė būsena.
Geriausia būtų padėti sau, kol baimė jūsų jautria tema dar nėra labai didelė.
Padėti sau galima aiškiai įsivardinant, jog ši baimė yra tik TAVO DALIS.
Mumyse yra daug asmenybės dalių – draugė/as, tėtis/mama/vaikas, sesuo/brolis, savo srities profesionalas/studentas/moksleivis, konkretaus hobio turėtoja/as ir tt – daugybė tavo socialinių vaidmenų, pomėgų. Kaip jau supratot, mes visi turim vaikiškają asmenybės dalį, ir suaugusiąsias dalis.
JAUSMAS YRA TIK DALIS MANĘS. Tai mintyse pasako kuri nors suaugusi/stiprioji tavo asmenybės dalis vaikiškąjai (bijančiai,nerimaujančai) daliai.
Toks sąvojo AŠ suvokimas padeda lokalizuoti augančią baimę ir neleidžiai jai augti.
Taip- tai yra savo baimės izoliavimas. Isivaizduokite savo asmenybę kaip kambarį, kuriame yra daug lagaminų, ir ant vieno mintyse užrasykite- “mano baimė /nerimas”.Kai pavadinsite savo baimę-reikš, jog priimate ją kaip savęs dalį,…ir pamatysite, kas pasikeis. Atgausite pusiausvirą.
Visai tikėtina, kad vizualizaciją ir pasisveikinimą su baime/nerimu reikės kartoti daug kartų. Jeigu baimė tęsiasi ilgai, jeigu ji yra stipri- kaskart ją jausdamas pasisakyk mintyse “labas, mano baime/nerime”.
JUK ŽINAI- NURIMSTA TIK TAS KŪDIKIS, KURĮ PASŪPUOJAME. Verkiantis vaikelis, prie kurio ilgai neprieina mama, verkia vis labiau ir labiau. Kuo ilgiau mama neprieina, tuo daugiau laiko vėliau reikės užsiraudojusiams kūdikiui nuraminti.
Lygiai taip pat, kaip verkiantis vaikas, jausmai- baimė ir nerimas, praneša tau- ei, kažkas negerai. Jeigu tą jausmą ignoruosime, bandysim išveikti ir nepripažinsime jo nustumdami- jis augs ir “įsiverks”, Kai taip nutiks, aš sakysiu- tu susitapatinai su savo baime. T.y. tavęs- Vardas Pavardė, nebėra. Dabar- tu visas esi baimė.
Verkiančio kūdikio arba nemalonaus jausmo tikslas yra tas pats – BŪTI PASTBĖTAM ir būti priimtam.
Neskriasukime savyje pravirkusio vaiko, gerai! Padėkime sau!
Vilma Kuzmienė, psichologė psichoterapeutė
vilma.kuzmiene@gerabusena.net
+370 698 10309